Krevetės baltakojės blyškiosios, be galvų, didžia dalimi išdarinėtos, nuplikytos ir užšaldytos. Atšildžiau kambario temperatūroje ir baigiau lukštenti, nuėmiau kiautą ir nuo uodegėlių. Krevetes pabarsčiau juodais maltais pipirais, druska ir atsargiai permaišiau. Į lėkštę įpyliau miltų, užbarsčiau maltomis čili paprikėlėmis ir išmaišiau. Į vieną dubenėlį įmušiau du kiaušinius ir išplakiau, į kitą dubenėlį įpyliau džuvėsėlių, visus indus surikiavau prie viryklės. Į keptuvę pripyliau litrą aliejaus, užkaitinau, įpjausčiau didelę česnako skiltelę, iki minimumo sumažinau ugnį ir ėmiausi krevečių paniravimo. Jas apvoliojau miltuose, po to kiaušinio plakinyje, po to džiuvėsėliuose. Iš aliejaus išėmiau česnako gabalėlius padidinau ugnį ir jame krevetes viriau 2 - 3 min. kol jos įgavo auksinę spalvą. Išėmęs sudėjau ant popierinių rankšluostėlių, kad susigertų aliejaus perteklius.
Tai blenderiuoti šaltibarščiai. Blenderiavau etapais. Pirmiausiai peiliu smulkintus ir pasūdytus agurkus, svogūnus, česnakus, krapus ir petražoles, po to, kai su visu skysčiu supyliau marinuotus burokėlius, sekantis blenderiavimas, kai sudėjau smulkintus virtus kiaušinius ir paskutinis - kai supyliau kefyrą.
Skonis, aišku, tikrų šaltibarščių, tik nereikėjo šaukšto, puikiai gėrėsi per šiaudelį. O ir kramtyti reikėjo tik duoną.
Garindamas garų puode vištieną, niekada neišpilu po garinimo apatiniame puode likusio skysčio. Tai puikus vištienos sultinys. Paprastai įdedu sutrupintus bomžpakio (Greito paruošimo) makaronus be pake esančių prieskonių ir gaunasi puiki sriuba.
Šį kartą, ruošdamasis gaminti aštraus skonio vištieną, suplanavau ir rimtesnę sriubą. Ryte užmerkiau perlines kruopas ir palikau brinkti. Po pietų, kai buvo pagaminta ir užvalgyta vištienos, ėmiausi sriubos. Vištiena buvo riebi, ant sultinio buvo susidaręs storokas riebalų sluoksnis. Dalį nusėmiau į keptuvę, apkepiau smulkintus svogūnus, česnakus, morkas. Nupyliau nuo kruopų vandenį, supyliau jas į keptuvę ir dar pakepinau. Į didelį puodą įpyliau vandens, supyliau iš garpuodžio sultinį, užviriau, supyliau keptuvės turinį ir paviriau, kol kruopos gerokai suminkštėjo. Idėjau į puodą smulkintų bulvių, po jų smulkintų raugintų agurkų, paviriau, kol jie suminkštėjo. Tada nukėliau puodą, užbarsčiau sriubą smulkintomis petražolėmis, prieš valgant, paskaninau grietine.
Garinta vištiena paprastai būna švelnesnio skonio, nei virta ar kepta. Pabandžiau skonį suintensyvinti. Ant penkių viščiukų ketvirčių užpyliau beveik visą pakelį Prieskonių mišinio su žolelėmis AŠTRUSIS, gerai įtryniau ir padėjau rūsyje marinuotis. Vakare dar kartą permaišiau. Kitą dieną į garų puodo indą įpyliau vandens, jį pasūdžiau, uždėjau viršutinį puodą ir sudėjau ketvirčius. Jame liko dar šiek tiek vietos, tai ją užpildžiau bulvėmis, dėjau ant ugniakuro ir garinau. Garinimo laiko net nesekiau, kada nukelti nuo ugniakuro tikrinau, įbesdamas dantų krapštuką.
Vištienos skonis išties buvo aštresnis, jį dar sustiprinau valgydamas su neseniai gamintais pikantiško skonio pomidorus.
Pradėjau nuo užpilo. Supjausčiau dvi saldžiąsias paprikas, česnaką, dvi aitriąsias paprikas, įpyliau šaukštą grikių medaus, šaukštą druskos, 70 ml alyvuogių aliejaus, 70 ml obuolių acto ir sublenderiavau. Susmulkinau žiupsnelį petražolių lapelių, subėriau į užpilą ir išmaišiau. Ėmiausi pomidorų. Prisiskyniau, nuploviau, supjausčiau mažesnius į keturias dalis, didesnius į šešias dalis, sudėjau į užpilą, išmaišiau ir palikau susigerti skoniams. Po valandos permaišiau, po dviejų valandų dalį įsidėjau ragavimui.
Likusius sudėjau į stiklainius ir nunešiau į rūsį vėlesniam valgymui.
Iš serijos "Prisiminimai". Gaminta vidurvasaryje, laiko klipo dėstymui ir dienoraščiui atradau tik dabar. Prisiminimai malonūs, žalia, šilta, šviežios, tik ką nuskintos ar išrautos daržovės.
Gerai nuploviau bulves, sudėjau į viršutinį garų puodo indą, pabarsčiau prieskoniais, uždėjau ant apatinio indo, kuriame buvau įpylęs vandens, ir dėjau ant ugniakuro. Išaižiau žirnių ankštis, apipjausčiau burokėlių lapus, palikdamas lapkočius, nuskutau ir nuploviau. Lapkočius supjausčiau 1 - 1,5 cm ilgio gabaliukais ir kartu su žirniais supyliau į apatinio puodo užvirusį vandenį. Supjausčiau burokėlius, morką, svogūnus, česnakų skilteles, pomidorą, supyliau į dubenį. Supjausčiau rūkytus lašinius, sudėjau į keptuvę, nukėlęs garpuodį, ją dėjau ant ugniakuro, pakepinau, supyliau smulkintas daržoves, kepiau, kol suminštėjo. Dėjau atgal ant ugniakuro garpuodį, kai vėl užvirė, supyliau keptuvės turinį. Centimetro gabaliukais supjausčiau kabanosus ir supyliau į apatinį puodą. Supyliau ir pusę litro marinuotų baravykų. Po kiekvieno produkto įdėjimo, pavirdavau keletą minučių, tada dėdavau sekantį. Taip beverdant barščius, išsigarino ir bulvės.
Nukėliau garpuodį, apie 15 min leidau ataušti. Dubenio vidų ištepiau grietine, įpyliau barščių, į lėkštę įdėjau kelias bulves ir sėdau pietauti.
Nuo praeitų metų gruodžio mėn. kopūstai buvo vartojami švieži arba kaip pagrindinė kimčių dalis. Tradicinis raugimas pamirštas nebuvo. Per sezoną nemažai užraugta ir suvalgyta agurkų. Agurkų augimas baigėsi, vėl mintys ėmė suktis apie tradicinio raugimo kopūstus. Raugiau, kaip paskutiniu laiku įpratęs, produktų proporcijos ir prieskonių kiekiai iš akies, skaičiuoju tik medų ir druską. Kai viskas būna susmulkinta, sumaišyta ir sausai sudėta į rauginimo indus, trims litrams mišinio dedu kaupiną valgomą šaukštą druskos ir kaupiną valgomą šaukštą medaus, o tada pilu šaltą vandenį, kad apsemtų kopūstus. Kadangi kopūstų buvo nepilnas 10 ltr. kibiras, dėjau po tris šaukštus. Ir dar, šį kartą kibiro dugną nuklojau krienų lapais. Tris pirmas dienas laikiau šiltai ir du kartus dienoje lazdele badžiau, kad išeitų rūgimo dujos. Ketvirtą dieną išnešiau į vėsų rūsį, po dienos atsidengiau, burbuliukai nekilo, tai ragavau.
Skanaus!
Skonis patiko. Krienų lapai vos vos pridėjo skonio, bent man pagerino. Iš jų tikėjausi, kad neleis ir suminkštėti, todėl neskubėjau ištuštinti kibiro. Susiklosčiusios aplinkybės pailgino jų buvimo rūsyje laiką iki dviejų mėnesių. Išvykau į Olandiją, grįžus saviizoliacija bute. Per saviizoliaciją pasigailėjau, kad juos palikau sode, o neparsivežiau į butą. Pasiilgau savojo, o ne parduotuvinio skonio. Atgavus judėjimo laisvę, iš karto išskutau į sodą ir pirmiausiai į rūsį. Atidengus kibirą, vaizdas džiugino, rasalas skaidrus, kvapas malonus. Paragavęs džiaugiausi dar labiau. Skonis sodrus, vos vos rūgštesnis, nei palikau, kopūstai kieti, traškėjo tarp dantų. Skanūs buvo ir patys rauginti krienų lapai.
Artėja naujas raugimas. Gaila, šalna nušaldė lapus. Raugsiu be jų, o kitais metais, krienų lapai bus dažni svečiai raugimo induose.
Kaip ir Olandiškas patiekalas. Bent jau aš jį taip vadinu. Keptas viešint Olandijoje ir iš ten gyvenančio sūnaus virtuvėje esančių produktų, prieskonių ir aišku, konsultuojant ir padedant sūnui.
Lašišų filė pabarstėme citrinpipiriais, žuvies prieskoniais, apšlakstėme citrinų aromato alyvuogių aliejumi ir palikome marinuotis. Po dviejų valandų keptuvėje ištirpinome sviestą ir vis apverčiant, filė apkepėme iki lengvo paskrudimo ir išėmėme į lėkštę. Tame pačiame svieste pakepinome smulkintus svogūnus, įpylėme vyno, truputį alyvuogių aliejaus, grietinėlės, įspaudėme pusę citrinos, sudėjome lašišų filė ir vartant, troškinome penkias minutes.
Suvalgius agurkų kimčius, liko skystis su prieskoniais, trintomis ir tarkuotomis daržovėmis. Skonis puikus, valgydamas vis pasemdavau vieną kitą šaukštą, tik jo buvo daug, tai nusprendžiau likusį panaudoti kepant blynus. Į skystį įmušiau du kiaušinius, išplakiau, pyliau miltus, plakiau, kol gavosi tirštoka tešla. 20 min palikau brinkti, po to kepiau mažus blynelius.
Kimčių metai - taip kulinariniu požiūriu būtų galima vadinti nuo pernai gruodžio mėnesio besitęsiantį laikotarpį. Gruodį pasigaminau pirmuosius, iš gūžinių kopūstų. Skonis užbūrė ir jie tapo dažniausiu svečiu ant mano stalo. Niekada negaminau vienodų, vis pakeisdavau ar įdėdavau kitą daržovę ar prieskonį. Kurie buvo skaniausi, atsakymo neturiu, skanūs jie man buvo visi. Ankstesni kimčiai buvo kopūstų, lietuviškų ar pekino, pagrindu. Kol dar derėjo agurkai, pasigaminau kimčius ir iš jų.
Agurkus nuploviau, mažesniems nupjoviau galiukus ir įpjoviau išilgai į keturias dalis, nedapjaudamas apie centimetrą. Didesnius perpjoviau pusiau ir tada įpjoviau. Sudėjau juos į kibirą, užpyliau druska, atsargiai išmaišiau ir palikau sūrėtis.
Nedideliais gabaliukais supjausčiau tris vidutinio dydžio svogūnus, didelę česnako galvą, imbiero gabalėlį, du obuolius, užpyliau valgomą šaukštą acto, 3 v.š. Austrių padažo, 1 v.š. medaus, pusę pakelio (10 g) kario prieskonių, pusę pakelio (20 g) grūstos aitriosios paprikos ir viską sublenderiavau. Sutarkavau dvi vidutinio dydžio morkas, didelį baltąjį ridiką, viską sumaišiau.
Vėl ėmiausi agurkų. Sustačiau juos įpjautu galu žemyn, palaukiau kelias minutes kol nusivarvėjo sūrymas ir ėmiau farširuoti. Į įpjovas pridėjau pagamintos masės ir kibire sustačiau įpjovomis į viršų, supyliau likusią daržovių - prieskonių masę, paslėgiau lėkšte ir pastačiau šiltame sodo namo kambaryje. Skysčio kibire daugėjo, rytais jį supurtydavau ir po dviejų dienų išnešiau į rūsį. Dar po dviejų dienų ragavau.
Skanaus!
Agurkai buvo maloniai aštraus skonio ir traškūs. Tokie išliko ir iki ištuštėjo kibiras.
Beveik, nes tikrasis čachochbilis gaminamas iš fazano ir su gruziniškais priekoniais. Manajam puode tikras internacionalas, viščiukų ketvirčiai lenkiški, daržovės lietuviškos, druska ispaniška.
Viščiukų ketvirčius, per kojų kaulų sąnarius, padalinau į tris dalis, užpyliau visu pakeliu (25 g) Medžiotojų prieskonių, gerai išmaišiau ir padėjau šešėlyje marinuotis. Po trijų valandų į keptuvę įpyliau truputį aliejaus ir iš abiejų pusių apkepiau vištienos gabaliukus. Į keptuvę su aliejaus - vištų taukų mišiniu įpyliau 150 ml vandens, medine mentele išbrūžinau keptuvės dugną, sukėliau priskrudusius vištienos gabaliukus, supyliau smulkintu svogūnus ir čili pipirą, pamaišydamas kepiau, kol vanduo išgaravo. Kepant svogūnus, verdančiu vandeniu nuplikinau pomidorus, nulupau odeles ir susmulkinau. Atėjo eilė vištienos troškinimui. Mano keptuvė per žema ir be dangčio, todėl jos turinį supyliau į puoda, sudėjau vištieną, supyliau smulkintus pomidorus, subėriau pusę pakelio (17 g) aštraus prieskoninių žolelių mišinio, vis pamaišydamas kad neprisviltų, troškinau 40 min. Susmulkinau česnaką ir petražolių lapus, supyliau ir dar patroškinau 5 min. Paragavau, pagal skonį įpyliau jūros druskos, dar patroškinau porą minučių ir nukėliau nuo ugnies. Po pusvalandžio ragavau.
Kol dar yra mėlynių, gaminuosi šaltanosius. Kartu ir išbandau neperseniausiai įsigytą metalinę virtinių gaminimo formą. Tešlą gaminau tradicinę, miltai - vanduo - druska - kiaušinis. Ji šiek tiek nuvylė, kočiojosi sunkiai, traukėsi atgal. Skaitau, įgijau patirties ir kitą kartą išbandysiu plikytą tešlą, daug gerų atsiliepimų apie ją. Gaminu sode ir tuo metu neturi grietinės. Dėl jos į miestą nevažiuosiu, turiu olandiško sirupo.
Dar vienas patiekalas iš viščiukų ketvirčių. Išėmiau kaulus, mėsą supjausčiau vidutinio dydžio gabaliukais, užbėriau vištienos prieskoniais ir traiškytu česnaku, gerai išmaišiau ir nunešiau į rūsį marinuotis. Kitą dieną vištieną sukimšau į dešrų apvalkalą, slėgdamas paskirsčiau, kad mėsa viduje būtų laisvai ir turėtų erdvę plėstis garinant. Garinimo eigoje atidengdavau puodą ir dantų krapštuku pradurdavau apvalkalą, kur rinkdavosi skystis. Duriant reikėjo saugotis, nes karšto skysčio čiurkšlės pradžioje būdavo nemažos. Baigęs garinimą, dešrą lengvai paslėgiau į puodo vidų telpančiu dangčiu, uždengiau tikruoju dangčiu ir vėl nunešiau į rūsį.
Po keturių dešra buvo pilnai atvėsusi, atsipjoviau gabaliuką ir degustavau.
Neplanuotas ir ekspromtu pagamintas patiekalas. Prieš gamindama patiekalą, ypač jei ruošiuosi fotografuoti gaminimą, iš anksto pasirūpinu visais reikalingais produktais. Šį kartą buvo kitaip. Pradėsiu nuo pradžių.
Vieną gražią dieną kepiausi pietums blynus ir sulaukiau svečio, tame pačiame sode gyvenančio draugo, aistringo žvejo ir grybautojo. Užsuko po žvejybos ir ne tuščiomis. Krepšyje puikavosi gan didelis karšis, kuris vėliau sunkiai tilpo į groteles. Blynus, besikalbant, iškepiau visus, o tada ėmiausi lauktuvių. Nuploviau, nuskutau, išėmiau žiaunas ir padariau reviziją savo prieskonių atsargose.
Revizija rezultatyvi. Labiausiai nudžiugino aptiktas pakelis Žuvies prieskoninių žolelių mišinio. Ant stalo padėjau ir majonezo bei padažo indelius. Įtryniau karšį žolelių mišiniu ir šešėlyje palikau marinuotis. Neskubėdamas ėmiausi įdaro. Morkas sutarkavau, svogūnus, petražoles ir česnakus susmulkinau peiliu ir mišinį kepiau, kol suminkštėjo. Tada supyliau į dubenį, užpyliau šauktą majonezo, susmulkinau kelias krapų šakeles, subėriau ir išmaišiau. Praėjus maždaug valandai nuo įtrynimo žolelių mišiniu, karšio vidų ir buvusių žiaunų ertmes užpildžiau įdaru ir vieną šoną aptepiau majonezu. Ant folijos padėjau krieno lapą, ant jo ištepta puse paguldžiau karšį, ištepiau antrą šoną, uždengiau dviem mažesniais lapais, įvyniojau į foliją ir įdėjau į groteles. Tuo laiku bebaigdinėjo išsikūrenti ugniakuras. Nors dar kilo mažos liepsnelės, uždėjau groteles ir uždengiau dangčiu. Dangtis ne tik skirstė šilumą, bet ir po juo besikaupiantys dūmai liepsneles užgesino. Apverčiant groteles, pirmus du kartus liepsnelės atgydavo, vėliau jau nesirodė. O groteles apversdavau kas 3 - 4 minutės. Ėmus sklisti kepamos žuvies aromatui, dar apverčiau kelis kartus ir nuėmiau nuo ugniakuro. Praplėšus foliją, pasirodė, kad dalis lapo prikepė prie karšio odos. Nė kiek nepergyvenau. Krienų lapus esu naudojęs gaminant, žinau jų skonį ir žinojau, kad neprapuls ir dabar. Nuplėšiant juos, pagadino karšio išvaizdą, bet ne skonį.
Skanaus!
Suvalgius įsidėtą gabalą žuvies, išnarsčius ir apčiulpus galvos kaulus, ėmiausi lapo.
Lapas su oda, kepant permirkęs žuvies su prieskoniais skysčiu, pasirodė tikras delikatesas! Kaip mat liko tik apčiulptos gyslos, o aš jau audžiu mintį, kad sekantį katą dėsiu kelis krienų lapų sluoksnius, bus daugiau skanumyno.
Nusiteikusius žiūrėti vaizdo įrašą įspėju, kad jo pabaiga ir paskutinė dienoraščio nuotrauka skirta tik suaugusiems!
Iš interneto, televizijos, radijo, močiučių turguje pilasi įspėjimai apie artėjančią antrąją koronaviruso bangą. Į tai žiūriu rimtai ir imuosi profilaktikos.
Pernai metais gaminau labiau lietuviškus kimčius. Jiems naudojau gūžinius kopūstus ir daugiau vietinių daržovių. Dabar pabandžiau gaminti labiau panašius į originalius, korėjietiškus kimčius iš pekino kopūstų. Nepagailėjau aštrių komponentų, imbiero, česnako, svogūnų. Parduotuvėse neradau gyvų čili pipirų, tai kompensavau didesniu kiekiu maltų čili paprikėlių ir kario prieskonių. Rezultatu labai patenkintas. Skonis aštrus, o paskutinių, nuo kibiro dugno, netgi deginantis. Jų stiklainėlis pastoviai stovėjo ant stalo ir buvo garnyras prie mėsos patiekalų, o ir kiti užkandimai buvo užbaigiami šauktu ar keliais kimčių.
Po teisybei, kas ragavo, dažniausiai tenkinosi vienu šaukštu...
Kad rugpjūčio 23 d yra Tarptautinė dešrainių diena išgirdau jos rytą, važiuodamas iš sodo į miestą. Dešrainius senokai gaminausi, atsirado gera proga vėl sugrįžti prie jų. Prekybos centre laukė šioks toks nusivylimas. Yra visko, išskyrus dešrainiams skirtų bandelių. Užsukau į kitą - ten tas pats. Matomai kiti dešrainių mėgėjai buvo operatyvesni. Ėmiau žvalgytis, kuo jas pakeisti. Panašiausios buvo pačio prekybos centro keptos pusrytinės bandelės. Jos kietos, buvo pavojus, kad įpjovus ir skečiant dešrelei, luš pusiau. Pasisekė, nelūžo.
Trumai apie gaminimą. Pirmiausiai kepiau dešreles. Bebaigiant kepti, prie jų padėjau ir įpjautas bandeles. Kai užkaito, į įpjovas įspaudžiau medaus - garstyčių padažo, įdėjau po dešrelę, pakartojau dar padažo ir kiek tilpo, pridėjau kimčių.
Gaivus, nekeptas sausainių tortas. Receptas atėjęs iš jaunystės. Gyvenant bendrabutyje, panašius, vaikų ir ne tik jų džiaugsmui, gamindavo jaunosios mamos. Panašius, dažniausiai pertepimai būdavo varškė su kondensuotu pienu, vietoje citrinų, kurios tais laikais būdavo deficitas, naudojo citrinos rūgštį, puošdavo sausainių trupiniais. Iš elektrotechninio kartono buvau išpjaustęs gėlių ir ornamentų trafaretus apibarstymui. Šiam formą pasufleriavo žydinčios vienadienės. Žiedlapiai jų tvirti, mėsingi, valgomi, malonaus salsvo skonio. Puošiau prieš pateikiant į stalą.
Dar kelios gaminimo plonybės. Grietinėlė turi būti kuo riebesnė, antraip nesutvirtės. Nepakenktų po ranka turėti grietinės standiklio. Plakimą pagreitinau į akumuliatorinę drelę įdėjęs plakiklį.
Tešlai sumaišiau pieną su vandeniu, ištirpinau arbatinį šaukštelį cukraus, įbėriau 5 g sausų mielių ir pora minučių palaukiau kol jos atgijo. Įmušiau kiaušinį, išplakiau, įpyliau pusę miltų, pusę šaukštelio druskos, šaukštelį Apolionijos pagardų ir išmaišiau. Gavosi skysta tešla. Supyliau likusius miltus, išmaišiau, po to gerai išminkiau rankomis. Gautą tvirtą tešla įdėjau į puodą, uždengiau ir palikau kilti. Po valandos tešla artėjo prie puodo dangčio, tai ją dar kartą išminkiau, padalinau į 7 dalis, kiekvieną dalį iškočiojau, įvyniojau po dešrelę, užspaudžiau galus, dar kelias minutes palaukiau, kol bandelės ėmė pūstis, tada ant lėtos ugnies, vartydamas kepiau kol gražiai parudo. Valgiau, užgerdamas vištienos sultiniu.
Dilgėlių, garšvų lapai šiuo metu jau peraugę, sutvirtėję, salotoms netinka. Turiu jų prisidžiovinės ir susimalęs sriubų ir kepinių pagardinimui, bet vis knietėjo ir užraugti. Pabandžiau. Raugiau kaip kopūstus.
Lapus nuploviau ir supjausčiau, supjausčiau ir vidutinio dydžio pekino kopūstą, burokine tarka sutarkavau pusę saliero ir penkias morkas, peiliu susmulkinau galvutę česnako, užbėriau kmynais, kvapiaisiais ir juodaisiais pipirais ir viską gerai išmaišiau. Gautą masę nespausdamas supyliau į kibirą, ant viršaus užpyliau tris šaukštus druskos, tris šaukštus nuo pernai užsilikusio grikių medaus, užpyliau šulinio vandeniu, pridengiau lėkšte ir padėjau sodo name. Name šilta, kitą dieną jau gan intensyviai kilo burbulai. Subadžiau lazdele, išleidau dujas ir nuo dugno, uždengiau lėkšte ir ją paslėgiau stiklainiu su vandeniu. Badžiau ir per pietus, ir vakare, tą patį kartojau ir sekančią dieną. Po dviejų dienų intensyvaus rūgimo, kibirą pernešiau į vėsų rūsį. Sekančią dieną dar subadžiau, jau pasirodė tik vienas kitas burbuliukas. Po keturių dienų nuo raugimo pradžios ragavau. Vakarienei lapų - daržovių masę nusunkiau, užpyliau linų sėmenų aliejumi ir išmaišiau. Valgiau su karštomis bulvėmis, užgerdamas rauginimo skysčiu.
Sudomino internete aptikta informacija apie burgerius, kuriems bandelės kepamos iš greito paruošimo makaronų. Su makaronais esu kepęs kiaušinienę, žinau išbinkintų ir apkeptų skonį, todėl dėl gaminimo abejonių nekilo.
Burgeriui reikėjo:
Dviejų pakelių makaronų,
Viščiuko ketvirčio,
Dviejų kiaušinių,
Lapinių salotų,
Vištienos prieskonių,
Medaus - garstyčių padažo.
Iš ketvirčių išėmiau kaulus, mėsą išmušiau iš abiejų pusių, įtryniau prieskoniais, sudėjau į indą, aprišau maistine plėvele ir padėjau vėsiame rūsyje marinuotis.
Kitą dieną užviriau vandenį, supyliau dviejuose greito paruošimo makaronų pakeliuose buvusius prieskonius, sudėjau nesulaužytus makaronus, uždengiau puodą, nukėliau nuo ugnies ir laikiau 7 minutes, kol išbrinko. Sudėjau makaronus į sietelį, palaukiau kol nuvarvėjo skystis, sudėjau į dubenį, įmušiau kiaušinį ir išmaišiau, padalinau pusiau, sudėjau į atskirus dubenėlius, uždengiau maistine plėvele ir paslėgiau plastiko dėžutėmis, į kurias įdėjau po akmenį. Į trečią dubenėlį įdėjau vieno viščiuko ketvirčio mėsą. Jos jau neslėgiau, tik šaukštu paspausdamas išlyginau. Įkaitinau keptuvėje aliejų, iš abiejų pusių apkepiau makaronų paplotėlius ir juos sudėjau į atskiras lėkštes. Iškepiau vištieną. Ant vieno makaronų paplotėlio padėjau kelis salotų lapelius, ant jų vištieną, ant jos išspaudžiau Medaus - garstyčių padažo. Iškepiau kiaušinį, uždėjau ant burgerio, ant jo vėl kelis salotų lapelius ir užvožiau antru makaronų paplotėliu.
