Atsisveikinimas su Ančia

Baltoji Ančia. Prie jos daugiau kaip prieš dešimt metų pradėjau šiuos Palapinių sezonus. 

Prisimenu savo pirmąją nakvynę palapinėje. Tai buvo seniai seniai, dar besimokant septintoje klasėje. Išvyka su nakvyne prie Vištyčio ežero. Pirmoji ant laužo virta sriuba, pirmasis vakarojimas prie laužo. Kokia romantika! Pakilios nuotaikos nesugadino nei kandantys uodai, nei tai, kad keturvietėje palapinėje nakvojome šešiese, nei kelionė pirmyn ir atgal bortinės mašinos kėbule. 

Pirmoji savarankiška išvyka buvo po vidurinės mokyklos baigimo. Palapinę paskolino vyresnis draugas. Pagyventa kelios dienos prie Dusios ežero. 

Pirmąją palapinę nusipirkau bestudijuodamas institute. Trys vaikystės draugai, kartu baigę tą pačią aštuonmetę, kartu baigę tą pačią vidurinę, studijuojantys tame pačiame fakultete, per vienas vasaros atostogas nusprendėme patraukti į Krymą. Palapinė atpigino atostogavimą. Nereikėjo mokėti už nakvynę. Dieną pažintis su kurortiniais miestais, maudynės Juodojoje jūroje, deginimasis saulėje ant medinių gultų, vakare traukdavome už miesto kalnų link, pernakvodavome palapinėje, ryte grįždavome atgal. Dvi tris dienas poilsiaudavome vienoje vietoje, po traukdavome į sekantį pajūrio miestą. Aplankyta Alupka, Jalta, Livadija, Gurzufas, Malyi Mayak, Alušta. 

Tą pirmąją palapinę saugau iki šiol. Ji jau man tapo relikvija. 

Po Krymo buvo labai ilga pertrauka. Epizodiškai nakvota Palangos kempinge, su sūnumi prie Avirio, buvo sugrįžta ir į tą pačią vietą prie Dusios. 

Ir Baltoji Ančia. Prie jos prasidėjusios išvykos tęsiasi iki šiol. Daugiausia išvykos ir gyvenimas prie kitų ežerų. Ančia man nėra balta... Su ja sieja labai skaudūs mano gyvenimo momentai... Ir prieš juos sekę pranašingi ženklai...

Gulbių šeimyna 

Popietę, nepertoliausia stovyklavietės, pamačiau gulbes. Fotoaparatą nešiojuosi. Ėmiau fotografuoti ir artėti prie jų. Mano nuostabai, priėjau visai arti. Gulbiukai beveik nekreipė į mane dėmesio, gulbės ramiai žiūrėjo ir nieko nedarė. Gulbes fotografuoju ne pirmą kartą. Taip nebūna. Didžiosios gulbės, ypač gulbinas, prie šeimynos tokiu atstumu neprileidžia. Šnypščia, grasinasi sparnais, netgi puola. O šios žiūrėjo ir tylėjo... 

Po to ramiai susirikiavo ir išplaukė...

Sekančią dieną krūme krūme pamačiau tupintį strazdą 

Šis prisileido dar arčiau. Fotografavau, priartėjau per ištiestos rankos atstumą, o jis tupėjo ir gailiomis akimis žiūrėjo į mane... Užsimerkęs ir dabar matau jo akis... 

Paukščiai juk tai žinių pranašai... Vakare žinia buvo baisi... Netekau sūnaus...

Ančia, kaip poilsiavimo vieta, buvo išbraukta. Beveik išbraukta. Kai būna labai sunku, važiuoju tenai...

Sunki buvo paskutinė išvyka

Bet buvau ne vienintėlis tenai. Kitame krante skambėjo muzika, lojo šuo, plaukiojo motorinė valtis

Gražiai geltonavo krūmas, kuriame prieš šešis metus tupėjo strazdas

Ramus buvo saulėlydis 

Tik vėliau paraudonavo...

Daug skaudžių pamąstymų buvo vakare...

Rytas pasitiko šalna

Įdienojus aplankė drugelis

Mitologijoje kalbama, kad drugeliai yra išėjusių žmonių vėlės... 

Girdėjau ir skrendančių gulbių garsus. Pačių gulbių nemačiau...

Dar žiedą išsiskleidė ir pienė

Palapinių sezonų dar neuždariau... 

O grįžus gan lengvai susidėstė klipukas "Nuogas ruduo" 

Toks nuogas, toks nuogas ruduo. 
Stovi klevas liūdnumo kaip aš. 
Eisiu - bėga ten upės vanduo, 
Sakau - ir mane tegu neš.

Daug vasarų ėjo nuėjo, mačiau, 
Laukuose daugel meilės žaliavo. 
Ir širdis tartum plaka rečiau, 
Kaip linguoja liūdnai nuogas klevas.

Kur tas džiaugsmas pakalnių plačių? 
Anei žodžių neliko, nei juoko smagaus. 
Tiktai liūdesį didį jaučiu - 
Nuo pat žemės juodos ligi balto dangaus!

Dar išeit, pažiūrėt ir pamot, - 
Nors ir visas pasaulis tevysta... 
Dar su vėtra pašvilpt sutemoj 
Taip, kaip lekia ir švilpia jaunystė!

Jį buvau pradėjęs dėstyti prieš kelis metus. Vis grįždavau, ir vėl atidėdavau...