Pasirodė cukinijos. Pirmoji buvo sublenderiuota su uogomis, vandeniu ir šaukštu medaus į tirštoką kokteilį, antroji sutarkuota į salotas ir suvalgyta su mėsa, o sekančios jau iškeptos. Ir iškeptos ne visai tradiciškai, pirmiausiai apvoliota miltų - džiūvėsėlių mišinyje, po to kiaušinių plakinyje ir tada dėta į įkaitintą aliejų. Rezultatas pranoko lūkesčius, cukinijos pasidengė tvirta ir skania luobele, skonį labai pagerino užpilas. Kai viršutinis sluoksnis kiaušinių plakinys, jis puikiai surišo miltus ir džiūvėsėlius, jų nepribyrėjo į keptuvę, nesvilo ir tame pačiame aliejuje buvo galima kepti ir antrą cukinijų partiją. Tokį kepimą reikės pabandyti ir su žuvimis.
Internete aptikau, kaip kepant žuvį, suminkštinti ašakas. Reikia kas 2 mm įpjauti gilokas įpjovas. Įpjauti kur daugiausiai ašakų, ties nugara ir prie uodegos. Įpjausčiau kitaip, kas 5 mm, perpjoviau ir šonus. Geriau priėmė prieskonius, apsivoliojo didesni plotai miltais. Kepant gražiai apskrudo, valgant buvo patogu paimti po kąsnelį ir išties, nesijautė ašakų. Toks įpjaustymas leido geriau įkaisti žuviai ir ašakos tiesiog suminkštėjo.
Senos svajonės išsipildymas. Šaltai rūkytos mėsos skonis lydi nuo vaikystės. Ko gyvenome sename name, svirne iš lentų buvo sukalta patalpėlė, kurioje kabėjo rūkyti lašiniai, dešros, skilandis. Dešra ar skilandis ant stalo atsirasdavo per šventes ar sulaukus svečių, o lašinių atsipjauti buvo galima kada nori ir kiek nori. Iš tų laikų prisimenu pirmąją kulinarinę patirtį, kemšant dešras mama leido sukti mėsmalės rankeną. Taip pat ryškus prisiminimas kaip rudeniop su mama eidavome į pievas skinti kolytų. Jas padžiovindavo, iškuldavo sėklas, maldavo ir naudodavo gaminant dešras ir skilandį. Kai įsikūrėme naujame name, palėpėje įsirengiau sau kambarį, o tarp jo sienos ir stogo, buvo įrengta rūkytų mėsų saugykla. Gyvenau užuosdamas jų aromatą.
Tėvų jau nėra, natūraliu pašaru kiaulių jau neaugina, turgaus ir parduotuvinė rūkyta mėsa tik pavadinimu, o ne skoniu atitinka senąją. Seniai kirbėjo mintis pasigaminti šalto rūkymo rūkyklą. Ėmiau domėtis šalto dūmo generatoriais ir internete aptikau Mustangą. Pagal matmenis jis turėjo laisvai tilpti į buitinių dujų balioną Balionus turėjau du, dar dirbdamas nusipirkau suvirinimo aparatą, dūmų generatorių, tik pesininkaujant sode buvo svarbesnių darbų, rūkyklos ėmiausi tik šiemet. Rezultatas pribloškė. Užkrautas pjuvenomis generatorius smilko 8 val. Po dviejų užkrovimų skonis buvo super. Pabandžiau dalį suktinukų parūkyti ir trečią kartą. Skanu, bet jau aštroka. Dabar jau ieškosiu lašinių ar šonelio, paruošiu ir iš rūkyklos vėl sklis malonus dūmų kvapas. Išduosiu paslaptį, šių sprandinės suktinukų valgymui progos nereiks, valgysiu, kai tik panorėsiu, o besibaigiant, paruošiu ir išsirūkysiu vėl.
O prasidėjo nuo to, kad feisbuke aptikau šių miltų reklamą:
Iškilo vaikystės prisiminimai, kad lyg tai tokius blynus kepė močiutė, jie buvo labai skanūs, tik miltus vadino razavais.
Nuvažiavęs į parduotuvę nusipirkau visą įpakavimą. Turiu elektrinę duonkepę, kepsiuosi ir tikrą ruginę duoną.
Dabar miltais labai patenkintas, blynai gavosi sodraus skonio, o uždėjus po arbatinį šaukštelį grikių medaus, tiesiog tirpo burnoje. Neabejoju, bus puiki ir duona.
Studentavimo laikų prisiminimai. Bulvės su kefyru buvo populiariausias bendrabučiuose gyvenančių studentų patiekalas. Skanu ir pigu. Virtuvė visame aukšte buvo viena, vakare susidarydavo net eilės prie dujinės.
Vitaminingas patiekalas. Apie 1/3 jo sudaro miške priskintos dilgėlės ir kiškio kopūstai, neseniai nupjautame lauke nuskinti ataugusių garšvų, kiaulpienių, kaštavolo lapai, darže išrauti laiškiniai svogūnai.
Gaminimą pradėjau nuo bulvių, gerai nuploviau, dėjau su lupenomis į puodą, pabarsčiau universaliais prieskoniais, užpyliau vandeniu, užkėliau virti ant ugniakuro.
Ėmiausi pagrindinio patiekalo. Dūmų skonio silkės filė supjausčiau ir su visu marinatu supyliau į puodą. Atsidariau konservuotus pievagrybius, nupyliau skystį, grybus supyliau į puodą. Peiliu supjausčiau žoleles, supyliau į puodą, gerai išmaišiau ir padėjau šešėlyje, kad susimaišytų skoniai.
Šiek tiek palaukęs patikrinau bulves. Buvo išvirusios. Nupyliau skystį ir palikau atidegtą puodą, kad šiek tiek pravėstų. Po 15 min nulupu bulves, dedu viską į lėkštę ir patiekiu ant stalo. Valgau užgerdamas tik ką užplikyta katžolės lapelių arbata.
Marinavau pagal internete aptiktus pagyvenusio armėno patarimus. Na ne pagal visus patarimus. Armėnas rekomendavo negailėti svogūnų, o pas mane buvo likę viso labo trys. Juos visus ir panaudojau. Prieskoniai druska, pipirai, kalendros. Kepti galima po 40 min marinavimo, arba ir po trijų dienų laikant vėsiai. Rezultatu labai patenkintas, kepsniai iškepė greičiau, buvo sultingi, prieskoniai neužgožė mėsos skonio, tik teko dažnai vartyti, nes kepimo pradžioje ant žarijų intensyviai lašėjo riebalai ir užsidegdavo.
Kažkada seniai orkaitėje buvau kepęs visą kiaulės galvą. Darbo buvo daug, kad per greitai neapskrustų oda, o giliau neliktų neiškepusi mėsa, teko dažnai atidaryti orkaitę ir skardoje esančiu skysčiu laistyti visą galvą. Darbas ne iš maloniausių, į veidą tvoksdavo garai ir karštas oras, semiant šaukštu skystį ir laistant, teko saugoti rankas, kad neprisiliesti prie įkaitusių paviršių. Galva buvo su ausimis, kad jos nesudegtų, teko apvynioti folija, kelis kartus teko foliją numauti, palaistyti ausis skysčiu ir vėl užmauti.
Su amžiumi atėjo supratimas, kad daug ką galima gaminti racionaliau. Jau įvaldęs kepimą rankovėje, pabandžiau jį pritaikyti ir kiaulės pusgalviams.
Pirmiausiai gerai juos nuploviau ir pastačiau kriauklėje, kad nusivarvėtų vanduo.
Ėmiausi marinato. Susmulkinau didelę česnako galva, įbėriau po valgomą šaukštą kmynų ir Chmeli Suneli prieskonių, arbatinį šaukštelį aitriosios paprikos, įpyliau apie 170 ml aliejaus ir maždaug tiek pat acto. Viską išmaišiau, dėjau pusgalvius ir juos gerai įtryniau ir uždengiau kitu. Puodai dideli, netilpo į šaldytuvą, tai išnešiau į vėsesnį, vakarinėje namo pusėje esantį balkoną.
Jei butų tilpę į šaldytuvą, būčiau marinavęs dvi dienas. Balkone šilčiau, tai kitą dieną parsinešiau pusgalvius į virtuvę, į kepimo skardą patiesiau kepimo popierių, ant jo patiesiau kepimo rankovę, į ją kišau pusgalvius, supyliau dubenyje likusį marinatą, užrišau rankovės galus, o jos viršuje dantų krapštuku pradūriau keletą skylučių. Baigęs badymą, skardą dėjau į iki 210 °C įkaitintą orkaitę.
Ėmiausi glazūros, sumaišiau kaupiną šaukštą grikių medaus ir du šaukštus Vorčesterio padažo. Dar ant viryklės uždėjau virti bulves su lupena.
Po valandos kepimo patikrinau pusgalvių būklę. Į pačią storiausią mėsos vietą bedžiau dantų krapštuką. Krapštukas lindo lengvai, jį ištaukus, sunkėsi skaidrus skystis. Reiškia mėsa iškepusi. Išėmiau skardą, apkirpau kepimo rankovę, pusgalvius ištepiau glazūra, skardą dėjau atgal į orkaitę, tik jau per vieną griovelį aukščiau. Įjungiau tik viršutinį kaitinimą ir pro stiklą sekiau kepimą. Maždaug per 15 min oda apskrudo.
Išjungiau kaitinimą, išėmiau skardą, pusgalvį patiekiau su karštomis su lupena bulvėmis ir raugintais kopūstais.
Prisiminimai. Tvarkydamas nuotraukų archyvus, aptikau 2019 metais sode garinto lyno nuotraukas. Įdomios pasirodė tuo, kad tada dar neturėjau garinimo puodo, bet eigą išsprendžiau, į puodą įpylęs nedaug vandens, įdėjęs apverstą sietelį, ant jo padėjęs garinimo lėkštę su patiestais pekino kopūsto lapais ir pamarinuotu lynu ant jų. Uždengus puodo dangtį ir verdant ant mažos ugnies, lynas ir kopūstai buvo tik garų aplinkoje ir patiekalas gavosi puikus. Išgarinti lapai buvo panaudoti kaip garnyras.
Kepta kugelių su įvairiais priedais. Šį kartą skonį gerinau virtomis parūkytomis kiaulės ausimis. Kad tolygiau pasiskleistų skonis, jas supjausčiau į smulkius gabalėlius. Svogūnų irgi neperkepiau. Bulves jau kuris laikas tarkuoju burokine tarka. Nereikia nusunkti, viskas lieka kugelyje ir ryškesnis pačių bulvių skonis.
Tęsiu gaminimą "Viskas viename". Šį kartą su viščiukų ketvirčiais, daugiau nei ankstesniuose panašiuose patiekaluose dėjau bulvių ir daržovių. Žinau, sumaišytos su likusiu vištienos marinatu, kepant prisigers iš ketvirčių išsiskiriančių taukų ir bus labai skanios net ir be mėsos.
Iš vakaro, smulkintų česnakų, svogūnų, majonezo ir vištienos prieskonių mišiniu pamarinavau vištieną. Gerai ją įtryniau ir įdėjau į šaldytuvą.
Kitą dieną nulupau ir nuploviau bulves, didesnes perpjoviau pusiau. Nuo viščiukų ketvirčių nubraukiau svogūnų ir česnakų gabalėlius ir ketvirčius sudėjau į dubenį. Į likusį marinatą dėjau bulves ir išmaišiau.
Į skardą tiesiau kepimo popierių, ištepiau aliejumi ir sudėjau bulves. Ant jų dėjau ketvirčius ir pašoviau į iki 200 °C įkaitintą orkaitę. Kepiau, kol vištiena ėmė skrusti. Sekiau laiką, kepė 45 min. Per tą laiką paruošiau daržoves, sutarkavau morkas ir supyliau ant likusio marinato, supyliau 1 kg atšildytų Meksikietiškų daržovių mišinio ir gerai išmaišiau.
Iš orkaitės ištraukiau skardą ir dantų krapštuku patikrinau bulves. Po ketvirčiais buvo gan kietos. Į dubenį išėmiau ketvirčius ir vienas bulves pašoviau atgal į orkaitę. Po 25 min kepimo jau stipriai suminkštėjo. Dėjau ant bulvių kitu šonu apverstus ketvirčius, apie juos supyliau daržoves ir vėl į orkaitę.
Po 35 min kepimo paskrudo viščiukų odelė. Išėmiau iš orkaitės ir patiekiau.
Patiekalas iš pamėgto gaminimo būdų "Viskas viename". Šiam neprireikė kepimo rankovės, nes šoninę kepiau ne viename gabale, o supjausčiau į šašlyko dydžio gabalėlius, juos pamarinavau, suvėriau ant iešmelių ir kepti dėjau ant pačio viršaus, ant bulvių. Dar ir vėriau, tarp šoninės gabalėlių dėdamas svogūno griežinėlį.
Pradėkim nuo pradžių.
Supjausčiau kvadratėliais šoninę, svogūnus griežinėliais, užpyliau majonezu ir šoninei skirtais prieskoniais, gerai sumaišiau ir per naktį palikau marinuotis.
Kitą dieną šoninės gabalėlius suvėriau ant iešmelių, nulupau ir nuploviau bulves, didesnes perpjoviau per pusę, dėjau į indą su likusiu marinatu ir svogūnais, maišiau, kol visos bulvės apsitepė marinatu. Į kepimo skardą dėjau kepimo popierių, jį patepiau aliejumi ir sudėjau bulves. Ant bulvių dėjau šoninės iešmelius ir pašoviau į iki 200 °C įkaitintą orkaitę.
Ėmiausi daržovių. Atšildžiau du pakus šaldytų, supyliau ant po marinavimo ir bulvių apvoliojimo likusių svogūnų ir marinato, viską gerai permaišiau.
Po 45 min. kepimo, šoninė paskrudo, įgavo rusvą spalvą. Ištraukiau skardą iš orkaitės, apverčiau iešmelius, apie juos supyliau daržoves ir atgal į orkaitę.
Dar po 20 min. kepimo, apskrudo ir viršutinė šoninės vėrinukų dalis. Vėl iš ištraukiau skardą, į lėkštę dėjau vėrinuką, bulves, daržoves ir ragavau.
Gan dažnai gaminu šį patiekalą. Makaronų rūšis kaip ir nusistovėjo, renkuosi FUSILLI. Keičiasi priedai: daržovės, konservų rūšis. Šį kartą iš daržovių naudojau salierą, svogūnus ir morkas, konservai buvo kiaulienos.
Daržoves ką tarkavau, ką pjausčiau, troškinau ir kepiau keptuvėje su keliais šaukštais aliejaus. Bebaigiant kepti, sudėjau kiaulieną, pakepinau kelias minutes, ant jų supyliau išvirtus ir nusunktus makaronus, gerai išmaišiau, išjungiau ugnį, uždengiau dangčiu ir palikau susimaišyti skoniams.
Gal ir ne visai tikslus pavadinimas "Barščiai". Daržovių dėta daug ir įvairių, bet dėtas visas susmulkintas burokėlis, spalva gavosi rausva, tai ir pavadinau barščiais.
Mėgstu riebiai ir šį kartą sriubą pariebinau visa kiaulės pusgalvio mėsa.
Kad tilptų į puodą, pusgalvį padalinai į tris dalis. Atskirti apatiniam žandikauliui užteko peilio. Atskirti šnipui prireikė dar ir metalo pjūklelio. Mėsą įpjoviau peiliu, kaulą perpjoviau pjūkleliu.
Pusgalvio gabalus per naktį pamarinavau smulkintų svogūnų, česnakų, Kiaulienos ir Chmeli suneli prieskonių mišiniu.
Kitą dieną užpyliau vandeniu, užviriau, sumažinau ugnį ir graibiau besiskiriančias putas. Kai jos nustojo skirtis, uždengiau puodą, dar primažinau ugnį ir palikau virti. Po pusvalandžio apverčiau pusgalvio gabalus. Ta dalis, kuri buvo išlindusi virš vandens, atsidūrė prie puodo dugno.
Ėmiausi daržovių. Peiliu susmulkinau burokėlį ir pusę saliero gumbo, atsinešiau 375 ml stiklainėlį savo raugtų kopūstų, viską sudėjau į keptuvę, į kurią buvau įpylęs aliejaus, dėjau ant ugnies, pamaišant užkaitinau, uždengiau dangčiu ir palikau troškintis.
Iš puodo ištraukiau didžiausią pusgalvio gabalą, mėsą atskyriau nuo kaulų, ją supjausčiau 1,5 - 2 cm gabalais ir supyliau atgal į puodą.
Supjausčiau morkas, sudėjau į keptuvę, permaišiau, uždengiau ir troškinau toliau.
Išėmiau iš apatinį žandikaulį, atskyriau mėsą, susmulkinau ir atgal į puodą.
Supjausčiau bulves, dėjau į keptuvę ir kepiau.
Išėmiau šnipą, jo mėsą susmulkinau ir atgal į puodą.
Paėmiau paką atšildytų pavasarinių daržovių, pyliau jas į keptuvę, išmaišiau, kelias minutes patroškinau, supyliau į puodą, maišiau ir ragavau. Skonis salsvas. Rūgštinau actu, sūdžiau Sojų padažu. Kai jau skonis tiko, uždengiau puodą, palikau 15 min, tada pyliausi barščius, skaninau grietine ir valgiau.
Šiemet kepiau lietinius blynus ir prieš kepant, atlikau namų darbus, pagūglinau apie jų tešlą. Labai patiko patarimas, kad imti tiek šaukštų miltų, kiek norime iškepti blynų. Įpakavime buvo 6 dešrelės, bet mėgstu atsargą, į dubenį pyliau 8 kaupinus šaukštus. Įsitikinau, patarimas tikslus, išties gavosi 8 blynų lakštai.
Pasinaudojau ir kitu patarimu - sumaišyti skystą, liesos grietinės konsistencijos tešlą ir leisti jai pastovėti. Po pusvalandžio tešla subrinko ir sutirštėjo, įpyliau pieno ir vėl gerai permaišiau.
Pasinaudojau dar vienu patarimu - leisti blynų lakštams atvėsti ir tik tada į juos vynioti įdarą.
Viskas gavosi kuo puikiausiai, vyniojosi lengvai, lakštai nelūžinėjo.
Šašlykai parduotuviniai, marinuoti gamintojo. Marinatas labai patiko, patiko ir pati mėsa, dideli gabalai ir beveik be lašinių. Kadangi mėgstu riebiai, visai lengvai pariebinau. Atsinešiau savo mėgstamiausių, šalto rūkymo lašinių, pjausčiau plonomis juostelėmis, dar kartą pjausčiau į kvadratėlius. Sumažinau didelius marinuotos mentės gabalus, mėsą pjausčiau į dvi - tris dalis ir per naują apvoliojau marinate. Marinate apvoliojau ir lašinių kvadratėlius. Ėmiau iešmus, vėriau, tarp mentės gabalėlių įdėdamas po lašinių kvadratėlį. Suvėręs, iešmus dėjau į kepimo groteles, jas dėjau ant ugniakuro su iškūrentomis žarijomis, dažnai vartydamas, iškepiau puikius ir ne sausus šašlykus.
