Rūkykla iš dujų baliono

Senos svajonės išsipildymas. Šaltai rūkytos mėsos skonis lydi nuo vaikystės. Ko gyvenome sename name, svirne iš lentų buvo sukalta patalpėlė, kurioje kabėjo rūkyti lašiniai, dešros, skilandis. Dešra ar skilandis ant stalo atsirasdavo per šventes ar sulaukus svečių, o lašinių atsipjauti buvo galima kada nori ir kiek nori. Iš tų laikų prisimenu pirmąją kulinarinę patirtį, kemšant dešras mama leido sukti mėsmalės rankeną. Taip pat ryškus prisiminimas kaip rudeniop su mama eidavome į pievas skinti kolytų. Jas padžiovindavo, iškuldavo sėklas, maldavo ir naudodavo gaminant dešras ir skilandį. Kai įsikūrėme naujame name, palėpėje įsirengiau sau kambarį, o tarp jo sienos ir stogo, buvo įrengta rūkytų mėsų saugykla. Gyvenau užuosdamas jų aromatą. 

Tėvų jau nėra, natūraliu pašaru kiaulių jau neaugina, turgaus ir parduotuvinė rūkyta mėsa tik pavadinimu, o ne skoniu atitinka senąją. Seniai kirbėjo mintis pasigaminti šalto rūkymo rūkyklą. Ėmiau domėtis šalto dūmo generatoriais ir internete aptikau Mustangą. Pagal matmenis jis turėjo laisvai tilpti į buitinių dujų balioną Balionus turėjau du, dar dirbdamas nusipirkau suvirinimo aparatą, dūmų generatorių, tik pesininkaujant sode buvo svarbesnių darbų, rūkyklos ėmiausi tik šiemet. Rezultatas pribloškė. Užkrautas pjuvenomis generatorius smilko 8 val. Po dviejų užkrovimų skonis buvo super. Pabandžiau dalį suktinukų parūkyti ir trečią kartą. Skanu, bet jau aštroka. Dabar jau ieškosiu lašinių ar šonelio, paruošiu ir iš rūkyklos vėl sklis malonus dūmų kvapas. Išduosiu paslaptį, šių sprandinės suktinukų valgymui progos nereiks, valgysiu, kai tik panorėsiu, o besibaigiant, paruošiu ir išsirūkysiu vėl.

Skanaus!