Palapinių sezono uždarymas

Saulėtos ir, įdienojus, gan šiltos dienos buvo per Palapinių sezono uždarymą. Auksu žibėjo dar likę ant medžių lapai 

Ežeruko mėlyje raibuliavo plikų beržų atspindžiaiIš po lapų dar geltonavo voveraitėsRyte temperatūra krito Bet neilgam. Saulė greitai atšildė.

Nuotaika, deja, nebuvo saulėta. Dar atminty gyvi vasaros pabaigoje nuniokotų Mėlynų namų vaizdai

Nuniokojo kraštiečiai. Ant plėvelės buvo likusi etiketė 

Darbams pasiruošta. Gyvos pušelės nupjautos benzopjūklu 

Plėvelė prišaudyta kabėmis 

Nesupratau, kam reikalinga ši konstrukcija 

Kam reikėjo nupjauti vieno iš keturių medžių viršūnę... Šie medžiai buvo mano klipukų vizitinė kortelė 

Pasijutau, lyg būtų nupjauta dalis manęs... Lyg šios vinys nebūtų sukaltos į medžius, bet į mane...

 Mintyse palinkėjau, kad nudžiūtų tos rankos, kurios tai padarė...

Beardant paaiškėjo konstrukcijos paskirtis. Padėti taikiniui. Prie jos pakabintas bambalys buvo suvarpytas orinio šautuvo kulkų. Paaiškėjo ir palinkusį beržą nedakaltos ilgos vinies paskirtis. Po ja buvo butelių šukių. Reiškia buvo užmaunami buteliai ir šaudoma iš kovinių ginklų. Orinukas nepajėgus suskaldyti butelio. 

Kas tai? Bukumas? Kitoje pusėje ežero lankosi žvejai ir poilsiautojai. Koviniai šoviniai jiems pavojingi. Kerštas, perspėjimas? Yra žmonių, kurie nelinki man gero. Prie keturių medžių mėtėsi prekybos centro čekis. Norvegijos prekybos centro... Gal tai lemties ženklas.  Sūnus karste grįžo iš Norvegijos... Kaip ir Mėlynuose namuose nusileidęs ir taku prieš mane ėjęs strazdas... 

Iki pat antrosios dienos pietų abejojau, ar verta užkasti gėrimo butelį sekančio Palapinių sezono atidarymui. Pagaminau ir užkasiau. Tai darant, nuo medžio ant medžio ratus suko keršulis 

Paglosčiau sakais ašarojančius jaunų pušelių kelmus 

Paglosčiau medžius, į kuriuos buvo sukaltos vinys, ežeruko vandeniu nusiprausiau veidą ir išvažiavau. 

Neįsitikinęs, kad iškasiu šį butelį...

Gyvenimas – jis visada į skolą
Ir nežinai kaip sugražinti ją,
Išbandymų užritindamas volą
Dažnai atsiveda ties praraja.

Žvelgi anapus – baimės akys plečias
Ir čia jau pasilikti negali ,
Nebežinai – gyventojas ar svečias,
Danguj, o gal jau pragaro ugny…