Lyrinis nukrypimas. Vienišumas

MES TAMPAME VIENIŠI NE TADA, KAI NEBETURIME ARTIMŲ ŽMONIŲ, O TADA, KAI NEGALIME SU JAIS PASIDALINTI DALYKAIS, KURIE MUMS ATRODO SVARBŪS.

Tu žinai, bet gal kiti nežino, užrašysiu plytomis ant sienos, kad žmogus vis geria vienišyn, kol galų gale jau geria vienas...

Toks šaltas riogso krosnies molis 

Toks baltas spokso durų raktas

Ir mano brolis dimedrolis

Manęs negelbėja šią naktį.

Visi pabėgo troleibusai 

Monetos, moterys, teisybė 

Kaip man užmigti ir nubusti 

Pas gero būdo aplinkybę.

Tenai tarytum atvirukas 

Karpytais mėlynais krašteliais

Buvau kadais pakalnėj rūkas 

Ant kalno boružių rateliai. 

Tenai toli Taljankai raudant

Skaičiau Jaseniną prie vartų 

Buvau tenai sidabro raidės 

Buvau tenai auksinis kardas. 

Bet muzikantai jau kiti 

Praskleidžia šianakt rūką tankų 

Man visko gaila praeity 

Ir nėr Taljankos. 

Toks šaltas riogso krosnies molis 

Toks baltas spokso durų raktas

Ir mano brolis dimedrolis

Manęs negelbėja šią naktį.

Visi pabėgo troleibusai 

Monetos, moterys, teisybė 

Kaip man užmigti ir nubusti 

Pas gero būdo aplinkybę.