Vėl prisiminimai. Grybauta ir kepta pernai rudenį.
Grybavimas man ne vien grybų rinkimas. Tai daugiau buvimas gamtoje, akių paganymas į samanas, žoles, krūmus, medžius, debesis, klausymasis medžių ošimo, žiogų čirškimo, paukščių čiulbėjimo. Grybauti mėgstu vienas. Kai nereikia prie nieko taikytis, galiu neskubėti, apžiūrėti įdomesnį medį, skruzdėlyną ar akmenį, prisėdus ant kelmo pasiklausyti paukščių ar vabzdžių trelių. Nebėgu iš miško, jei ir ima lyti. Vienas malonumas matyti lašų mirgėjimą, girdėti jų šnarėjimą lapuose. Grybaujant laiko miške praleidžiu daug. Ir šį kartą išvažiavau gan anksti, grįžau jau gerokai po pietų ir aišku, alkanas. Prieš pradėdamas darinėti grybus, pasistiprinau. Išsirinkau didžiausią baravyko galvą, nušluosčiau servetėle, pabarsčiau druska, maltais pipirais ir išsikepiau aliejuje. Valgiau aptepęs grietine.
Skanaus!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą