Ši išvyka į sodą jau be mėsos, tik su dideliu varškės sūriu. Ir pirmiausiai pasivaikščiojimas po mišką. Rūkinimui reikėjo kadagio šakų. Pasivaikščiojimas ilgas. Miške prie sodo kadagiai retenybė. Bet kokie vaizdai miške! Medžiuose šmirinėja voverytės, prie ant buvusio geležinkelio pylimo augančių laukinių obelų nukritusiais obuoliais užkandžiauja trys stirnukės, medžius triukšmingai gydo daktarai geniai. Atrodo vaikštinėtum ir vaikštinėtum... Bet sode laukia sūris. Grįžęs užkūriau ugniakurą, sūrį gerai įtryniau aitriosios paprikos ir meksikietiškų vištienos prieskonių mišiniu. Išsikūrenus, ant žarijų dėjau dalį kadagio šakų, virš jų ant grotelių sūrį ir uždengiau gaubtu, Gerokai apkepus ir pasirūkinus, sūrį apverčiau, dėjau likusias kadagio šakas ir aprūkinau kitą pusę.
Trečia iš eilės išvyka į sodą su vištiena. Ir tik dabar pastebėjau, kad jos dalys turi mažėjimo tendenciją: ketvirčiai - šlaunelės - sparneliai. Mažėjimas neišsisėmė. Dar galima kepenėlės, skrandukai, širdelės. Laikas parodys, tęsiu vištienos patiekalus ar imsiuosi kitokių.
O dabar apie sparnelius.
Iš aliejaus, sojų padažo, kečupo, trintų česnakų, aitriosios paprikos miltelių, maltų pipirų, druskos ir medaus paruošiau marinatą. Medus jau susicukravęs, teko pašildyti karštame vandenyje. Į dubenį su marinatu sudėjau sparnelius, gerai išmaišiau ir marinavau pora valandų. Per tą laiką iškūrenau užniakurą. Kepant teko dažnai vartyti. Žarijos, metalas ir įkaitę akmenys gerai spinduliavo karštį. Baigiant kepti, ant žarijų įbėriau slyvos medienos drožlių. Sparneliai gavo ir dūmo.
Gruodis, bet orai grynai rudeniški. Lietūs manęs negasdina, tai per išeigines vėl sode ir vėl su vištiena. Šį kartą su šlaunelėmis.
Ėmiau šlauneles, žirklėmis atkirpdavau nuo kojos sąnario mėsą, trijose vietose įkirpdavau iki pusės šlaunelės ir išversdavau. Apibarsčiau jas Meksikietiškais vištiesos prieskoniais, druska ir gerai įtryniau. Atėjo eilė tešlai. Į bokalą įpyliau miltų, įmušiau kiaušinį, įbėriau druskos, įpyliau alaus ir išmaišiau. Į daug pasitarnavusį išvykose fondiu puodą pripyliau saulėgrąžų aliejaus ir jį užkaitinau. Tada ėmiau po šlaunelę, merkiau į tešlą ir dėjau į aliejų. Viriau ilgokai, kol gražiai parudo. Valgiau su svogūnų padažu. Styrantį šlaunikaulį apvyniojau folija ir stalo įrankių neprireikė.
Kol dar leidžia orai, sodo ugniakuras netinginiauja. Šį kartą patiekalas iš vištienos.
Iš viščiukų ketvirčių išėmiau kaulus, įtryniau Meksikietiškais vištienos prieskoniais ir palikau marinuotis. Po valandos dėjau ketvirtį ant maistinės plėvelės, ant jo paskleidžiau konservuotų žaliųjų žirnelių, uždengiau kitu ketvirčiu, įvyniojau į plevelę ir tankiai aprišau siūlu. Viriau greitpuodyje apie 45 min. Išėmęs paslėgiau ir palikau nakčiai. Vyniotinius gaminau rudenį, o ragavau kaip ir žiemą. Naktį pasnigo, šiek tiek baltavo žolė, teko nuo stalo ir suolo valyti sniegą.
Atvėsus orams, turguje pasirodė šviežios atšaldytos strimelės. Šiemet didelės, kaip vidutinio dydžio silkės. Pirmo pirkimo strimeles sūdžiau. Penkių ltr. kibirėlis išuštėjo per tris su puse savaitės. Antro pirkimo kepiau ir marinavau. Išdarinėjau, apvoliojau miltų - pipirų - druskos mišinyje ir kepiau saulėgrąžų aliejuje, kol apskrudo. Išviriau marinatą. Į puodą pyliau 4 puodelius (4x200 ml) vandens, 3 kaupinus valgomus šaukštus cukraus, 2 kaupinus šaukštus druskos, nepagailėjau lauro lapelių, juodųjų ir kvapiųjų pipirų. Paviriau 5 minutes. Sudėjau smulkintas 2 morkas, didelį svogūną, pusę saliero galvos ir viriau, kol suminkštėjo. Įpyliau 2 puodelius (2x200 ml) acto, palaukiau, kol užvirė ir nukėliau nuo ugniakuro. Kai atvėso marinatas, pyliau jo ir daržovių sluoksnį į kibirėlį, dėliau sluoksnį strimelių, vėl marinato su daržovėmis ir t.t. Baigus sluoksniuoti, uždengiau lėkšte, ant jos uždėjau iš plastikinio butelio išpjautą žiedą ir kibirėlį uždariau dangčiu. Dangtis, spausdamas žiedą, spaudė ir lėkštę, panardindamas strimeles į marinatą. Kibirėlį padėjau šaltame sodo namo rūsyje. Po penkių dienų degustavau su karštomis bulvėmis.
Kaip ir alus aluotas. Užkanda prie alaus, kuri išvirta aluje.
Kojas parą pamarinavau ir viriau greitpuodyje. Jame išverda greitai, bet praranda išvaizdą, sutrūksta oda ir styro kaulai. Paeksperimentavau, įvyniojau į drobe ir gan tankiai apvyniojau siūlu. Pasiteisino, verdant nesutrūko. Drobę nuvynioti teko atsargiai. Buvo prilipusi ir grąsino suplėšyti odą. Apkepant, ant žarijų užpyliau slyvos medienos drožlių. Sutirštėjo dūmai ir geriau parūkino.
Vis dar gyvi prisiminimai apie malonų aluje virtos karkos skonį. Paeksperimentavau ir su aluje virta šaltiena. Kiaulės pusgalvis virtas be vandens, tik aluje. Viriau 2,5 val. Nuo kaulų nuėmiau mėsą ir supjausčiau gabaliukais. Supjausčiau ir kartu virusias morkas. Ant jų nukošiau sultinį ir sublenderiavau. Į masę supyliau konservuotus žirnelius, išmaišiau ir supyliau į bambalį. Paskutines operacijas teko vykdyti greitai, nes pradėjusios stengti šaltienos supilti nebūtų pavykę. Bambalį užsukau ir šaldžiau kibire su vandeniu. Kol stengo, išsiviriau bulvių. Supjausčiau bambalį ir išėmiau šaltieną. Iš dešros griežinėlio pagaminau šnipą, ausis ir uodegą. Ausis ir uodegą įtvirtinau, įpovęs šaltieną. Šnipą prilipdžiau, pašildęs žiebtuvėliu. Akys iš kvapniųjų pipirų.
Skanaus!
Dar vienas atradimas sodo namo rūsyje - bulvių tarkavimo mašinėlė, kuri yra apie 35 metų amžiaus. Dar ir didžia dalimi pačio pagaminta ir surinkta.
Bulvių kibiriukas 5 ltr. Kartu su bulvėmis sutarkavau du didelius svogūnus, įmušiau tris kiaušinius, įdėjau 5 šaukštus kvietinių miltų, universalių prieskonių. Įkaitintą keptuvę patepiau aliejumi ir vartydamas kepiau. Kepti teko ilgiau nei miltinius. Padažui sublenderiavau aliejuje keptus grybus su svogūnais, česnakus ir grietinę.
Užderėjo šiemet ir žaliuokės. Pakankamai greitai prisipildė jomis kibirėlis ir užaugo kaupas. Grįžęs į sodą užpyliau vandeniu ir palikau nakčiai. Atmirkę ryte plovėsi lengviau. Apviriau ir gražesnes galvutes atrinkau marinavimui, o iš nuoviro ir likusių grybų išviriau sriubą. Pavadinau dzūkiška, nes jai panaudojau puikiai Dzūkijos smėlynuose derančius grikius.
Kad geriau tilptų į puodą, peilio ir metalo pjūklelio pagalba, karkas padalinau į dvi dalis. Ant jų sudėjau su lukštais pusiau perpjautus tris svogūnus ir septynias česnako skilteles, nepagailėjau lauro lapelių, juodų ir kvapniųjų pipirų, druskos. Viską užpyliau alumi ir viriau dvi su puse valandos. Artėjant virimo pabaigai, ugniakurą pakroviau slyvos mediena. Jai bebaigiant kūrentis, puodą nukėliau, karkų gabalus sudėjau į groteles ir apkepiau, uždengęs gaubtu. Trūkstant ugniakure deguonies, likusi mediena smilko ir dūmino. Karkos ne tik apkepė, bet ir pasirūkino. Virimas aluje, apkepimas ir parūkymas slyvos mediena davė nepakartojamą skonį ir aromatą. Karšta tiesiog tirpo burnoje. Ne mažiau skani buvo ir šalta.
Kelios dienos be lietaus. Dar ir pakankamai šilta. Patraukiau prie Baltosios Ančios. Stovyklavietės tuščios. Pati upė gyva. Dar nepadžiovė irklų baidarininkai, gan akyvūs žvejai su savo motorinėmis valtimis. Ir ne vien žvejai. Pravažiuojant mačiau Aplinkos apsaugos automobilį. Prie jo du aplinkosaugininkai pro medžius su žiūronais stebėjo lėtai judančią valtį.
Išvykos į gamtą neatsiejamos su maisto gaminimu. Pirmiausiai gerą valandą pamarinavau viščiukų ketvirčius. Kol marinavosi, visai prie pat stovyklavietės pasirinkau žaliuokių ir voveraičių. Dar auga ir kitokie grybai, bet tortui reikėjo tvirtų, kurie virdami neištęžta. Juos pirmus ir išviriau, išgraibiau į lėkštę ir tame pačiame sultinyje viriau ketvirčius.Kol virė, duoną pirštais suknaibiau į gabaliukus, įdėjau kaupiną šaukštą margarino ir išmaišiau. Formą ištiesiau maistine plėvele, supyliau duoną ir stiprokai spausdamas šaukštu, suformavau torto pagrindą. Antrająm sluoksniui peiliu susmulkinau grybus ir nuo kaulų nuimtą mėsą, juos permaišiau ir vėl spausdamas šaukštu, paskleidžiau ant duonos. Sutarkavau marinuotus agurkus, juos sumaišiau su tepiuoju sūreliu ir suformavau trečiąjį sluoksnį. Ketvirtajam sluoksniui sutarkavau tvirtą sūrį ir jį sumaišiau su majonezu. Penktasis, kartu ir papuošimas, iš konservuotų žirnelių. Baigus sluoksniuoti, palaikiau valandą ir buvo ragaujama.
Skanaus!
P.S. Pusryčiai buvo paįvairyti minkšta šaltiena. Per naktį sustengo greitpuodyje paliktas grybų - vištienos sultinys.
Prisiminimai apie studentavimo laikus buvo paskata pasigaminti šį patiekalą.
Tais laikais Rambyne pagrindinė užkanda buvo žirniai, retkarčiais taikydavosi ir kojų. Tikra šventė, jei pataikydavau, kada jų yra, o kišenėje stipendija. Skanios man jos ir dabar. Kartas nuo karto išsiverdu.
Vienas iš skaniausių grybų. Galima virti, kepti, sūdyti, marinuoti, džiovinti. Kur grybavau, jų buvo negausiai, todėl teko rinktis pirmąjį variantą. Viriau sriubą. Tik prieš dedant į puodą, teko mirkyti ir plauti keliais vandenimis.
Sodo namo rūsyje aptikau čirvinių blynų keptuvę. Užkišta giliai ir visų pamiršta pragulėjo nenaudojama ne vieną dešimtmetį. Pašveičiau su feiriu ir vėl įdarbinau.
Tešlai pirmiausia ištirpinau pakelį 170 g sviesto ir palikau aušti. Įmušiau 3 kiaušinius, supyliau 4 šaukštus cukraus, kaupiną arbatinį šaukštelį vanilinio cukraus ir gerai išplakiau su blenderiu. Įpyliau apie 300 ml pieno ir vėl išplakiau. Supyliau pravėsusį, bet dar skystą sviestą ir dar kartą išplakiau. Supyliau apie 400 g miltų, kaupiną arbatinį šaukštelį kepimo miltelių ir paskutinį kartą išplakiau su blenderiu. Iš abiejų pusių įkaitinau keptuvę, patepiau ją aliejumi, pyliau tešlą ir vartydamas kepiau.
Sode, šalia stalo prie supynių, iškilo ugniakuras.
Išorę sumūrinau iš akmenų, viduje - mašinos ratlankis. Dvi dienas jį prašildžiau, sukūrendamas mažą malkų įkrovą, dabar pirmas rimtas išbandymas didele ugnimi.
Dar vienas, panašus į anksčiau gamintą, desertas. Tik panaudoti šokolado skonio sausainiai ir gaivus citrinų skonio kremas. Prie jų tiko salsvo skonio vienadienės žiedlapiai.
Greitai pagaminamas desertas. Ilgiausiai užtruko laukimas kad sustengtų. Šokoladą paprastai tirpinu, įdėjęs indą į karštą vandenį. Šį kartą indą apvyniojau folija ir tirpinau virš žarijų. Folija pasiteisino. Šokoladas tirpo lėtai ir neperkaito. Dar jis buvo su vyšnių įdaru. Gavosi gan malonaus skonio tinginys.
Stalas dar nebaigtas, bet ant jo valgyti jau galima.
Bulves ant iešmo vėriau, tarp jų įdėdamas lašinių gabaliukus. Iešmus sukinėti teko dažnai. Taip sušildytose dešrelėse jautėsi lengvas garšvų aromatas ir skonis. Garšvos patinka. Kitą kartą kepsiu ilgiau. Patroškinsiu garšvų aplinkoje.
Atsisveikinimas su pernykščio derliaus pačio raugtais kopūstais.
Kai turguje ir parduotuvėse ėmė daugėti šiemečių ir mažėti pernykščių kopūstų, nusipirkau dar dvi galvas pernykščių ir užraugiau su medumi stiklainiuose.
Pirmas "išgaravo" rasalas. Neblogu tempu mažėjo ir kopūstai. Paskutinį stiklainėlį atsivežiau į Girinio valdą. Troškinant panaudojau ir pernai rudenį gamintą bruknių padažą.
Per Subartonis pravažiuota ne kartą. Grybaujant ar taip bastantis tuose kraštuose, užsukdavome išsimaudyti į už jų esantų Pakelinį ežerą. Prie jo nemaža automobilių stovėjimo aikštelė, pavėsinė, ugniakuras, tiltas į ežerą. Anksčiau buvo ir nardymo bokštelis. Šį kartą sustojau Subartonyse, pasivaikščiojau po Vinco Krėvės - Mickevičiaus sodybos - muziejaus kiemą. Taip pat ir po neperseniausiai įkurto Lietuvos totorių muziejaus kiemą.
Aplankiau ir Pakelinį ežerą. Jis toks pats svetingas.
Šiemet gausiai užderėjo žemuogės. Visai netoli stovyklavietės gan greitai pririnkau kaupiną jų puoduką. Ir matote rezultatą. Per pietus pagamintas, vakare degustuotas nekeptas tortas.
Meduolius sutryniai pirštais ir jų sluoksnius formoje paspaudžiau, patrombavau. Kremui panaudojau didžią dalį žemuogių, visą pakelį varškės ir pusę indelio kondensuoto pieno. Viršų puošiau žemuogėmis ir čiobrelių žiedais.
Ant laužo žuvų iškepta nemažai. Tik iki šiol jos buvo mažesnės. 1,7 kg. lydeka jau buvo šioks toks iššūkis. Lydekos mėsa sausoka, todėl farširuojant naudojau ne tik žoleles su daržovėmis, bet ir lašinukus, majonezą. Kad kepant neapsviltų, apdėjau varnalėšų lapais, juos užtvirtinau maistine plėvele ir apvyniojau keliais aliuminės folijos sluoksniais. Ruošinys gavosi storas. Teko "paaukštinti" groteles, surišant vieną jų galą viela. Kepiau dažnai vartydamas. Rezultatas puikus. O galva prie alaus buvo tikras delikatesas.
Lengvai gaminamas tiramisu skonio desertas. Svarbu: užpylus kava trapius sausainius, mirkyti ne ilgiau 5 sekundžių, antraip ištež ir pavirs koše. Susluoksniavus, būtų gerai palaikyti per naktį šaldytuve. Gamtoje šaldytuvo nebuvo, o ir ne visi žmonės apdovanoti kantrybe, desertas buvo skaniai sudorotas, palaikius šešėlyje pora valandų.
Internete aptikau Dzūkijos miškuose esančią gan pikantišku pavadinimu aukštapelkę. Telefone atsidaręs straipsnį apie ją, bendradarbių užklausiau, ar esa ten buvę. Pradžioje pašnairuodavo į mane, pamatę telefone - susidomėdavo. Nei vienas apie ją nežinojo. Sulaukęs atostogų, nuvykau. Medinę mešką aptikau netoli Marcinkonių etnografinės sodybos. Nuo jos nuvažiavau iki Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro, palikęs ten mašiną, žygį tęsiau pėsčiomis. Informacinių ženklų, kaip pasiekti tarp miškų pustomo smėlio kopą ir aukštapelkę beveik neaptikau. Jei norėsit pakartoti maršrutą,
reikės eiti Miškininkų gatve, iš jos pasukti į Gaidžių gatvę ir ir paėjus ja, kairėje pusėje matosi kopa. Perėjus ją ir einant tolyn, prieist ir aukšapelkę.
Turguje ir parduotuvėse jau pilna šviežių bulvių, o pas mane, rūsyje šalia Mažo kambarėlio, dar kibiras neblogai išsilaikiusių pernykščių. Surengiau gamtoje deramą atsisveikinimą su jomis, pagamindamas daugumos mėgstamus cepelinus.
Antrasis apsilankymas Velnio duobėje. Pirmasis buvo prieš nemažai metų, po supūliavusio ir trūkusio apendicito operacijos. Medikai artimiesiems optimistinių prognozių nežadėjo. Kaip matote, išsikapsčiau. Ir po poros savaitčių, kai išleido iš ligoninės, važiuodamas nuo Aukštadvario Vievio kryptimi, pamačiau rodyklę "Velnio duobė", pasukau prie jos ir perėjau šį maršrutą.
Su Palapinių sezonu, prasidėjo ir kepsnių ant grotelių sezonas. Toks kepimas išsausina mėsą. Kad kepsniai būtų sultingesni, į marinatą dedu įvairių priedų. Šį kartą išbandžiau mozzarella sūrį. Jį su visu skysčiu supyliau į dubenį, sutryniau šakute, užpyliau šiltu vandeniu, išplakiau plakimo šluotele ir užpyliau ant vištienos gabaliėlių. Marinavau per naktį. Kepant dažnai varčiau groteles. Rezultate vištiena gavosi tikrai sultinga, su skania traškia plutele.
Ne kartą pavasarį teko matyti žvejų apgultą Palangos tiltą ir greitai pilnėjančius gan egzotiškos išvaizdos žuvelių - grundalų kibirus. Daug girdėjęs apie patiekalus iš jų. Bet geriau vieną kartą pabandyti pačiam, nei šimtą kartų išgirsti.
Padirbėjus sode, reikia ir užkąsti. Dilgėlių, garšvų ir kiaulpienių prisirinkau netoliese esančiame miške. Labai ryški saulė iškraipė nuotraukų spalvas, bet užtepėlės skonio nesugadino.
Dar vienas apsilankymas Girinio valdoje. Turėjau reikalų tuose kraštuose, tai su dideliu malonumu užsukau išgerti kavos ir užkasti. Skubėjau, todėl sumuštiniai paprasti. Krekerius aptepiau varškės užtepėle ir ant viršaus užbėriau daigintų žirnių. Bet gryname, jau pavasariu dvelkianiame ore, ir tokie sumuštiniai buvo nepaprastai skanūs.
Šylantys orai vis labiau traukia į gamtą. Miškuose jau mėlynuoja žibuoklės. Drėgnesnėse vietose, tarp lapų suraudonuoja Austriškos plačiataurės. Pasirodo, jos susiformuoja rudenį, vystosi per žiemą, visu grožiu pasirodo pavasarį. Anksčiau buvo rašoma, kad valgoma. Dabar - kad jau nebe. Ir tik puse lūpų užsimenama, kad nekuriose šalyse yra vertinamas. Esu kažkada viręs. Žinau, kad beskonė. Todėl skoniui panaudojau "Gallina blanca" grybų sriubos su makaronais pakelį. Pradžioje plačiataures paviriau 7 minutes, nusunkiau, užpyliau nauju vandeniu, jam užvirus, supyliau pakelio turinį ir dar paviriau 10 min. Paskaninau grietine.