Pasirodė cukinijos. Pirmoji buvo sublenderiuota su uogomis, vandeniu ir šaukštu medaus į tirštoką kokteilį, antroji sutarkuota į salotas ir suvalgyta su mėsa, o sekančios jau iškeptos. Ir iškeptos ne visai tradiciškai, pirmiausiai apvoliota miltų - džiūvėsėlių mišinyje, po to kiaušinių plakinyje ir tada dėta į įkaitintą aliejų. Rezultatas pranoko lūkesčius, cukinijos pasidengė tvirta ir skania luobele, skonį labai pagerino užpilas. Kai viršutinis sluoksnis kiaušinių plakinys, jis puikiai surišo miltus ir džiūvėsėlius, jų nepribyrėjo į keptuvę, nesvilo ir tame pačiame aliejuje buvo galima kepti ir antrą cukinijų partiją. Tokį kepimą reikės pabandyti ir su žuvimis.
Internete aptikau, kaip kepant žuvį, suminkštinti ašakas. Reikia kas 2 mm įpjauti gilokas įpjovas. Įpjauti kur daugiausiai ašakų, ties nugara ir prie uodegos. Įpjausčiau kitaip, kas 5 mm, perpjoviau ir šonus. Geriau priėmė prieskonius, apsivoliojo didesni plotai miltais. Kepant gražiai apskrudo, valgant buvo patogu paimti po kąsnelį ir išties, nesijautė ašakų. Toks įpjaustymas leido geriau įkaisti žuviai ir ašakos tiesiog suminkštėjo.
Senos svajonės išsipildymas. Šaltai rūkytos mėsos skonis lydi nuo vaikystės. Ko gyvenome sename name, svirne iš lentų buvo sukalta patalpėlė, kurioje kabėjo rūkyti lašiniai, dešros, skilandis. Dešra ar skilandis ant stalo atsirasdavo per šventes ar sulaukus svečių, o lašinių atsipjauti buvo galima kada nori ir kiek nori. Iš tų laikų prisimenu pirmąją kulinarinę patirtį, kemšant dešras mama leido sukti mėsmalės rankeną. Taip pat ryškus prisiminimas kaip rudeniop su mama eidavome į pievas skinti kolytų. Jas padžiovindavo, iškuldavo sėklas, maldavo ir naudodavo gaminant dešras ir skilandį. Kai įsikūrėme naujame name, palėpėje įsirengiau sau kambarį, o tarp jo sienos ir stogo, buvo įrengta rūkytų mėsų saugykla. Gyvenau užuosdamas jų aromatą.
Tėvų jau nėra, natūraliu pašaru kiaulių jau neaugina, turgaus ir parduotuvinė rūkyta mėsa tik pavadinimu, o ne skoniu atitinka senąją. Seniai kirbėjo mintis pasigaminti šalto rūkymo rūkyklą. Ėmiau domėtis šalto dūmo generatoriais ir internete aptikau Mustangą. Pagal matmenis jis turėjo laisvai tilpti į buitinių dujų balioną Balionus turėjau du, dar dirbdamas nusipirkau suvirinimo aparatą, dūmų generatorių, tik pesininkaujant sode buvo svarbesnių darbų, rūkyklos ėmiausi tik šiemet. Rezultatas pribloškė. Užkrautas pjuvenomis generatorius smilko 8 val. Po dviejų užkrovimų skonis buvo super. Pabandžiau dalį suktinukų parūkyti ir trečią kartą. Skanu, bet jau aštroka. Dabar jau ieškosiu lašinių ar šonelio, paruošiu ir iš rūkyklos vėl sklis malonus dūmų kvapas. Išduosiu paslaptį, šių sprandinės suktinukų valgymui progos nereiks, valgysiu, kai tik panorėsiu, o besibaigiant, paruošiu ir išsirūkysiu vėl.
O prasidėjo nuo to, kad feisbuke aptikau šių miltų reklamą:
Iškilo vaikystės prisiminimai, kad lyg tai tokius blynus kepė močiutė, jie buvo labai skanūs, tik miltus vadino razavais.
Nuvažiavęs į parduotuvę nusipirkau visą įpakavimą. Turiu elektrinę duonkepę, kepsiuosi ir tikrą ruginę duoną.
Dabar miltais labai patenkintas, blynai gavosi sodraus skonio, o uždėjus po arbatinį šaukštelį grikių medaus, tiesiog tirpo burnoje. Neabejoju, bus puiki ir duona.
Studentavimo laikų prisiminimai. Bulvės su kefyru buvo populiariausias bendrabučiuose gyvenančių studentų patiekalas. Skanu ir pigu. Virtuvė visame aukšte buvo viena, vakare susidarydavo net eilės prie dujinės.
Vitaminingas patiekalas. Apie 1/3 jo sudaro miške priskintos dilgėlės ir kiškio kopūstai, neseniai nupjautame lauke nuskinti ataugusių garšvų, kiaulpienių, kaštavolo lapai, darže išrauti laiškiniai svogūnai.
Gaminimą pradėjau nuo bulvių, gerai nuploviau, dėjau su lupenomis į puodą, pabarsčiau universaliais prieskoniais, užpyliau vandeniu, užkėliau virti ant ugniakuro.
Ėmiausi pagrindinio patiekalo. Dūmų skonio silkės filė supjausčiau ir su visu marinatu supyliau į puodą. Atsidariau konservuotus pievagrybius, nupyliau skystį, grybus supyliau į puodą. Peiliu supjausčiau žoleles, supyliau į puodą, gerai išmaišiau ir padėjau šešėlyje, kad susimaišytų skoniai.
Šiek tiek palaukęs patikrinau bulves. Buvo išvirusios. Nupyliau skystį ir palikau atidegtą puodą, kad šiek tiek pravėstų. Po 15 min nulupu bulves, dedu viską į lėkštę ir patiekiu ant stalo. Valgau užgerdamas tik ką užplikyta katžolės lapelių arbata.
Marinavau pagal internete aptiktus pagyvenusio armėno patarimus. Na ne pagal visus patarimus. Armėnas rekomendavo negailėti svogūnų, o pas mane buvo likę viso labo trys. Juos visus ir panaudojau. Prieskoniai druska, pipirai, kalendros. Kepti galima po 40 min marinavimo, arba ir po trijų dienų laikant vėsiai. Rezultatu labai patenkintas, kepsniai iškepė greičiau, buvo sultingi, prieskoniai neužgožė mėsos skonio, tik teko dažnai vartyti, nes kepimo pradžioje ant žarijų intensyviai lašėjo riebalai ir užsidegdavo.
